išmąstyti

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

išmąstyti (vks., pagr. f., bendr.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: išmąstyti, išmąsto, išmąstė
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	išmąstau	išmąsčiau	išmąstydavau	išmąstysiu
tu	išmąstai	išmąstei	išmąstydavai	išmąstysi
jis, ji	išmąsto	išmąstė	išmąstydavo	išmąstys
mes	išmąstome, išmąstom	išmąstėme, išmąstėm	išmąstydavome, išmąstydavom	išmąstysime, išmąstysim
jūs	išmąstote, išmąstot	išmąstėte, išmąstėt	išmąstydavote, išmąstydavot	išmąstysite, išmąstysit
jie, jos	išmąsto	išmąstė	išmąstydavo	išmąstys
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	išmąstyčiau		išmąstytumėme, išmąstytumėm, išmąstytume
2 asm.	išmąstytumei, išmąstytum		išmąstytumėte, išmąstytumėt
3 asm.	išmąstytų		išmąstytų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		išmąstykime, išmąstykim
2 asm.	išmąstyki, išmąstyk		išmąstykite, išmąstykit
3 asm.	teišmąsto, teišmąstai		teišmąsto, teišmąstai

• žr. pagr. f. išmąstyti, išmąsto, išmąstė

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: išmąstąs, išmąstantis, išmąstanti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: išmąstęs, išmąsčiusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: išmąstydavęs, išmąstydavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: išmąstysiąs, išmąstysiantis, išmąstysianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: išmąstomas, išmąstoma.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: išmąstytas, išmąstyta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: išmąstysimas, išmąstysima.
• taip pat žr. reik. dlv.: išmąstytinas, išmąstytina.
• taip pat žr. pdlv.: išmąstant, išmąsčius, išmąstydavus, išmąstysiant.
• taip pat žr. psdlv.: išmąstydamas, išmąstydama.
• taip pat žr. bdn.: išmąstyte, išmąstytinai.
• Skiemenys: iš-mąs-ty-ti

išmąstyti

1. galvojant, protaujant atskleisti, išaiškinti, patirti
   • Išmąsčiau iš to viso, jog išpuola rašyti.
2. sugalvoti, išgalvoti, pramanyti
   • Padarau ką, išmąstau.
3. atspėti

Etimologija

<= iš- + mąstyti, mąsto, mąstė

Antonimai

    išmąstyti: bendrai

neišmąstyti (lt)

Išvestiniai žodžiai

    išmąstyti: Išvestiniai žodžiai

išmąstymas (lt) išmąstytojas (lt) (vyr. g.) išmąstytoja (lt) (mot. g.)

išsimąstyti (lt) neišmąstyti (lt)

Vertimai

  išmąstyti: bendrai

---

Dalyvis

išmąstyti (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išmąstytas, mot. g. išmąstyta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstytas	išmąstyti	išmąstyta	išmąstytos	išmąstyta	-
kilm.	išmąstyto	išmąstytų	išmąstytos	išmąstytų	-	-
naud.	išmąstytam	išmąstytiems	išmąstytai	išmąstytoms	-	-
gal.	išmąstytą	išmąstytus	išmąstytą	išmąstytas	-	-
įnag.	išmąstytu	išmąstytais	išmąstyta	išmąstytomis	-	-
viet.	išmąstytame	išmąstytuose	išmąstytoje	išmąstytose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstytasis	išmąstytieji	išmąstytoji	išmąstytosios	-	-
kilm.	išmąstytojo	išmąstytųjų	išmąstytosios	išmąstytųjų	-	-
naud.	išmąstytajam	išmąstytiesiems	išmąstytajai	išmąstytosioms	-	-
gal.	išmąstytąjį	išmąstytuosius	išmąstytąją	išmąstytąsias	-	-
įnag.	išmąstytuoju	išmąstytaisiais	išmąstytąja	išmąstytosiomis	-	-
viet.	išmąstytajame	išmąstytuosiuose	išmąstytojoje	išmąstytosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išmąstytas, mot. g. išmąstyta.
• Skiemenys: iš-mąs-ty-ti

išmąstyti

1. tas, kurį išmąstė

Etimologija

<= išmąstyti, išmąsto, išmąstė <= iš- + mąstyti, mąsto, mąstė

---