išmąstytiems

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išmąstytiems (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. naud.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išmąstytas, mot. g. išmąstyta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstytas	išmąstyti	išmąstyta	išmąstytos	išmąstyta	-
kilm.	išmąstyto	išmąstytų	išmąstytos	išmąstytų	-	-
naud.	išmąstytam	išmąstytiems	išmąstytai	išmąstytoms	-	-
gal.	išmąstytą	išmąstytus	išmąstytą	išmąstytas	-	-
įnag.	išmąstytu	išmąstytais	išmąstyta	išmąstytomis	-	-
viet.	išmąstytame	išmąstytuose	išmąstytoje	išmąstytose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstytasis	išmąstytieji	išmąstytoji	išmąstytosios	-	-
kilm.	išmąstytojo	išmąstytųjų	išmąstytosios	išmąstytųjų	-	-
naud.	išmąstytajam	išmąstytiesiems	išmąstytajai	išmąstytosioms	-	-
gal.	išmąstytąjį	išmąstytuosius	išmąstytąją	išmąstytąsias	-	-
įnag.	išmąstytuoju	išmąstytaisiais	išmąstytąja	išmąstytosiomis	-	-
viet.	išmąstytajame	išmąstytuosiuose	išmąstytojoje	išmąstytosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išmąstytas, mot. g. išmąstyta.
• Skiemenys: iš-mąs-ty-tiems

išmąstytiems

1. tas, kurį išmąstė

Etimologija

<= išmąstyti, išmąsto, išmąstė <= iš- + mąstyti, mąsto, mąstė

---