įsivaišinti

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

įsivaišinti (sangrž. vks., pagr. f., bendr.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	įsivaišinu	įsivaišinau	įsivaišindavau	įsivaišinsiu
tu	įsivaišini	įsivaišinai	įsivaišindavai	įsivaišinsi
jis, ji	įsivaišina	įsivaišino	įsivaišindavo	įsivaišins
mes	įsivaišiname, įsivaišinam	įsivaišinome, įsivaišinom	įsivaišindavome, įsivaišindavom	įsivaišinsime, įsivaišinsim
jūs	įsivaišinate, įsivaišinat	įsivaišinote, įsivaišinot	įsivaišindavote, įsivaišindavot	įsivaišinsite, įsivaišinsit
jie, jos	įsivaišina	įsivaišino	įsivaišindavo	įsivaišins
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	įsivaišinčiau		įsivaišintumėme, įsivaišintumėm, įsivaišintume
2 asm.	įsivaišintumei, įsivaišintum		įsivaišintumėte, įsivaišintumėt
3 asm.	įsivaišintų		įsivaišintų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		įsivaišinkime, įsivaišinkim
2 asm.	įsivaišinki, įsivaišink		įsivaišinkite, įsivaišinkit
3 asm.	teįsivaišina, teįsivaišinie		teįsivaišina, teįsivaišinie

• žr. pagr. f. įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: įsivaišinąs, įsivaišinantis, įsivaišinanti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: įsivaišinęs, įsivaišinusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: įsivaišindavęs, įsivaišindavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: įsivaišinsiąs, įsivaišinsiantis, įsivaišinsianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: įsivaišinamas, įsivaišinama.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: įsivaišintas, įsivaišinta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: įsivaišinsimas, įsivaišinsima.
• taip pat žr. reik. dlv.: įsivaišintinas, įsivaišintina.
• taip pat žr. pdlv.: įsivaišinant, įsivaišinus, įsivaišindavus, įsivaišinsiant.
• taip pat žr. psdlv.: įsivaišindamas, įsivaišindama.
• taip pat žr. bdn.: įsivaišinte, įsivaišintinai.
• Skiemenys: į-si-vai-šin-ti

įsivaišinti

1. įsitraukti į vaišes, įsismaginti
   • Kad įsivaišino susirinkę po pamaldų karčemoje, tai lig vidunakčio negalėjo išsiskirstyti.

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino + sangr. si- <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

Išvestiniai žodžiai

    įsivaišinti: Išvestiniai žodžiai

neįsivaišinti (lt) įsivaišinimas (lt)

įsivaišintojas (lt) (vyr. g.) įsivaišintoja (lt) (mot. g.)

---

Dalyvis

įsivaišinti (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsivaišintas, mot. g. įsivaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišintas	įsivaišinti	įsivaišinta	įsivaišintos	įsivaišinta	-
kilm.	įsivaišinto	įsivaišintų	įsivaišintos	įsivaišintų	-	-
naud.	įsivaišintam	įsivaišintiems	įsivaišintai	įsivaišintoms	-	-
gal.	įsivaišintą	įsivaišintus	įsivaišintą	įsivaišintas	-	-
įnag.	įsivaišintu	įsivaišintais	įsivaišinta	įsivaišintomis	-	-
viet.	įsivaišintame	įsivaišintuose	įsivaišintoje	įsivaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišintasis	įsivaišintieji	įsivaišintoji	įsivaišintosios	-	-
kilm.	įsivaišintojo	įsivaišintųjų	įsivaišintosios	įsivaišintųjų	-	-
naud.	įsivaišintajam	įsivaišintiesiems	įsivaišintajai	įsivaišintosioms	-	-
gal.	įsivaišintąjį	įsivaišintuosius	įsivaišintąją	įsivaišintąsias	-	-
įnag.	įsivaišintuoju	įsivaišintaisiais	įsivaišintąja	įsivaišintosiomis	-	-
viet.	įsivaišintajame	įsivaišintuosiuose	įsivaišintojoje	įsivaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsivaišintas, mot. g. įsivaišinta.

įsivaišinti

1. tas, kurį įsivaišino

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---