išgalvoju

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

išgalvoju (vks., ties. nuos., es. l., vns., 1 asm.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: išgalvoti, išgalvoja, išgalvojo
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	išgalvoju	išgalvojau	išgalvodavau	išgalvosiu
tu	išgalvoji	išgalvojai	išgalvodavai	išgalvosi
jis, ji	išgalvoja	išgalvojo	išgalvodavo	išgalvos
mes	išgalvojame, išgalvojam	išgalvojome, išgalvojom	išgalvodavome, išgalvodavom	išgalvosime, išgalvosim
jūs	išgalvojate, išgalvojat	išgalvojote, išgalvojot	išgalvodavote, išgalvodavot	išgalvosite, išgalvosit
jie, jos	išgalvoja	išgalvojo	išgalvodavo	išgalvos
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	išgalvočiau		išgalvotumėme, išgalvotumėm, išgalvotume
2 asm.	išgalvotumei, išgalvotum		išgalvotumėte, išgalvotumėt
3 asm.	išgalvotų		išgalvotų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		išgalvokime, išgalvokim
2 asm.	išgalvoki, išgalvok		išgalvokite, išgalvokit
3 asm.	teišgalvoja, teišgalvojie		teišgalvoja, teišgalvojie

• žr. pagr. f. išgalvoti, išgalvoja, išgalvojo
• Skiemenys: iš-gal-vo-ju

išgalvoju

Etimologija

<= iš- + galvoti, galvoja, galvojo

---