įmąstyti

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

įmąstyti (vks., pagr. f., bendr.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: įmąstyti, įmąsto, įmąstė
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	įmąstau	įmąsčiau	įmąstydavau	įmąstysiu
tu	įmąstai	įmąstei	įmąstydavai	įmąstysi
jis, ji	įmąsto	įmąstė	įmąstydavo	įmąstys
mes	įmąstome, įmąstom	įmąstėme, įmąstėm	įmąstydavome, įmąstydavom	įmąstysime, įmąstysim
jūs	įmąstote, įmąstot	įmąstėte, įmąstėt	įmąstydavote, įmąstydavot	įmąstysite, įmąstysit
jie, jos	įmąsto	įmąstė	įmąstydavo	įmąstys
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	įmąstyčiau		įmąstytumėme, įmąstytumėm, įmąstytume
2 asm.	įmąstytumei, įmąstytum		įmąstytumėte, įmąstytumėt
3 asm.	įmąstytų		įmąstytų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		įmąstykime, įmąstykim
2 asm.	įmąstyki, įmąstyk		įmąstykite, įmąstykit
3 asm.	teįmąsto, teįmąstai		teįmąsto, teįmąstai

• žr. pagr. f. įmąstyti, įmąsto, įmąstė

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: įmąstąs, įmąstantis, įmąstanti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: įmąstęs, įmąsčiusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: įmąstydavęs, įmąstydavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: įmąstysiąs, įmąstysiantis, įmąstysianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: įmąstomas, įmąstoma.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: įmąstytas, įmąstyta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: įmąstysimas, įmąstysima.
• taip pat žr. reik. dlv.: įmąstytinas, įmąstytina.
• taip pat žr. pdlv.: įmąstant, įmąsčius, įmąstydavus, įmąstysiant.
• taip pat žr. psdlv.: įmąstydamas, įmąstydama.
• taip pat žr. bdn.: įmąstyte, įmąstytinai.
• Skiemenys: į-mąs-ty-ti

įmąstyti (nevart.) (sen.)

• Ką čia be gali įmąstyti, jei jau viskas padaryta.

Etimologija

<= į- + mąstyti, mąsto, mąstė

Antonimai

    įmąstyti: bendrai

neįmąstyti (lt)

Išvestiniai žodžiai

    įmąstyti: Išvestiniai žodžiai

įmąstymas (lt) įmąstytojas (lt) (vyr. g.) įmąstytoja (lt) (mot. g.)

įsimąstyti (lt) neįmąstyti (lt)

Vertimai

  įmąstyti: bendrai

---

Dalyvis

įmąstyti (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įmąstytas, mot. g. įmąstyta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstytas	įmąstyti	įmąstyta	įmąstytos	įmąstyta	-
kilm.	įmąstyto	įmąstytų	įmąstytos	įmąstytų	-	-
naud.	įmąstytam	įmąstytiems	įmąstytai	įmąstytoms	-	-
gal.	įmąstytą	įmąstytus	įmąstytą	įmąstytas	-	-
įnag.	įmąstytu	įmąstytais	įmąstyta	įmąstytomis	-	-
viet.	įmąstytame	įmąstytuose	įmąstytoje	įmąstytose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstytasis	įmąstytieji	įmąstytoji	įmąstytosios	-	-
kilm.	įmąstytojo	įmąstytųjų	įmąstytosios	įmąstytųjų	-	-
naud.	įmąstytajam	įmąstytiesiems	įmąstytajai	įmąstytosioms	-	-
gal.	įmąstytąjį	įmąstytuosius	įmąstytąją	įmąstytąsias	-	-
įnag.	įmąstytuoju	įmąstytaisiais	įmąstytąja	įmąstytosiomis	-	-
viet.	įmąstytajame	įmąstytuosiuose	įmąstytojoje	įmąstytosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įmąstytas, mot. g. įmąstyta.
• Skiemenys: į-mąs-ty-ti

įmąstyti (nevart.) (sen.)

1. tas, kurį įmąstė

Etimologija

<= įmąstyti, įmąsto, įmąstė <= į- + mąstyti, mąsto, mąstė

---