įmąstytas

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įmąstytas (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard., mot. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įmąstytas, mot. g. įmąstyta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstytas	įmąstyti	įmąstyta	įmąstytos	įmąstyta	-
kilm.	įmąstyto	įmąstytų	įmąstytos	įmąstytų	-	-
naud.	įmąstytam	įmąstytiems	įmąstytai	įmąstytoms	-	-
gal.	įmąstytą	įmąstytus	įmąstytą	įmąstytas	-	-
įnag.	įmąstytu	įmąstytais	įmąstyta	įmąstytomis	-	-
viet.	įmąstytame	įmąstytuose	įmąstytoje	įmąstytose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstytasis	įmąstytieji	įmąstytoji	įmąstytosios	-	-
kilm.	įmąstytojo	įmąstytųjų	įmąstytosios	įmąstytųjų	-	-
naud.	įmąstytajam	įmąstytiesiems	įmąstytajai	įmąstytosioms	-	-
gal.	įmąstytąjį	įmąstytuosius	įmąstytąją	įmąstytąsias	-	-
įnag.	įmąstytuoju	įmąstytaisiais	įmąstytąja	įmąstytosiomis	-	-
viet.	įmąstytajame	įmąstytuosiuose	įmąstytojoje	įmąstytosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. įmąstyta.
• Skiemenys: į-mąs-ty-tas

įmąstytas (sen.) (nevart.)

1. tas, kurį įmąstė

Etimologija

<= įmąstyti, įmąsto, įmąstė <= į- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  įmąstytas: bendrai

---