išvaišinkim

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

išvaišinkim (vks., liep. nuos., dgs., 1 asm.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: išvaišinti, išvaišina, išvaišino
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	išvaišinu	išvaišinau	išvaišindavau	išvaišinsiu
tu	išvaišini	išvaišinai	išvaišindavai	išvaišinsi
jis, ji	išvaišina	išvaišino	išvaišindavo	išvaišins
mes	išvaišiname, išvaišinam	išvaišinome, išvaišinom	išvaišindavome, išvaišindavom	išvaišinsime, išvaišinsim
jūs	išvaišinate, išvaišinat	išvaišinote, išvaišinot	išvaišindavote, išvaišindavot	išvaišinsite, išvaišinsit
jie, jos	išvaišina	išvaišino	išvaišindavo	išvaišins
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	išvaišinčiau		išvaišintumėme, išvaišintumėm, išvaišintume
2 asm.	išvaišintumei, išvaišintum		išvaišintumėte, išvaišintumėt
3 asm.	išvaišintų		išvaišintų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		išvaišinkime, išvaišinkim
2 asm.	išvaišinki, išvaišink		išvaišinkite, išvaišinkit
3 asm.	teišvaišina, teišvaišinie		teišvaišina, teišvaišinie

• žr. pagr. f. išvaišinti, išvaišina, išvaišino

išvaišinkim

Etimologija

<= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---