įsimoku

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

įsimoku (sangrž. vks., ties. nuos., es. l., vns., 1 asm.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: įsimokėti, įsimoka, įsimokėjo
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	įsimoku	įsimokėjau	įsimokėdavau	įsimokėsiu
tu	įsimoki	įsimokėjai	įsimokėdavai	įsimokėsi
jis, ji	įsimoka	įsimokėjo	įsimokėdavo	įsimokės
mes	įsimokame, įsimokam	įsimokėjome, įsimokėjom	įsimokėdavome, įsimokėdavom	įsimokėsime, įsimokėsim
jūs	įsimokate, įsimokat	įsimokėjote, įsimokėjot	įsimokėdavote, įsimokėdavot	įsimokėsite, įsimokėsit
jie, jos	įsimoka	įsimokėjo	įsimokėdavo	įsimokės
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	įsimokėčiau		įsimokėtumėme, įsimokėtumėm, įsimokėtume
2 asm.	įsimokėtumei, įsimokėtum		įsimokėtumėte, įsimokėtumėt
3 asm.	įsimokėtų		įsimokėtų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		įsimokėkime, įsimokėkim
2 asm.	įsimokėki, įsimokėk		įsimokėkite, įsimokėkit
3 asm.	teįsimoka, teįsimokie		teįsimoka, teįsimokie

• žr. pagr. f. įsimokėti, įsimoka, įsimokėjo
• Skiemenys: į-si-mo-ku

įsimoku

Etimologija

<= į- + sangrž. si- + mokėti, moka, mokėjo

---