įnervintumėme

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

įnervintumėme (vks., tar. nuos., dgs., 1 asm.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: įnervinti, įnervina, įnervino
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	įnervinu	įnervinau	įnervindavau	įnervinsiu
tu	įnervini	įnervinai	įnervindavai	įnervinsi
jis, ji	įnervina	įnervino	įnervindavo	įnervins
mes	įnerviname, įnervinam	įnervinome, įnervinom	įnervindavome, įnervindavom	įnervinsime, įnervinsim
jūs	įnervinate, įnervinat	įnervinote, įnervinot	įnervindavote, įnervindavot	įnervinsite, įnervinsit
jie, jos	įnervina	įnervino	įnervindavo	įnervins
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	įnervinčiau		įnervintumėme, įnervintumėm, įnervintume
2 asm.	įnervintumei, įnervintum		įnervintumėte, įnervintumėt
3 asm.	įnervintų		įnervintų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		įnervinkime, įnervinkim
2 asm.	įnervinki, įnervink		įnervinkite, įnervinkit
3 asm.	teįnervina, teįnervinie		teįnervina, teįnervinie

• žr. pagr. f. įnervinti, įnervina, įnervino
• Skiemenys: į-ner-vin-tu-mė-me

įnervintumėme

Etimologija

<= į- + nervinti, nervina, nervino

---