įvaišinu

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

įvaišinu (vks., ties. nuos., es. l., vns., 1 asm.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: įvaišinti, įvaišina, įvaišino
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	įvaišinu	įvaišinau	įvaišindavau	įvaišinsiu
tu	įvaišini	įvaišinai	įvaišindavai	įvaišinsi
jis, ji	įvaišina	įvaišino	įvaišindavo	įvaišins
mes	įvaišiname, įvaišinam	įvaišinome, įvaišinom	įvaišindavome, įvaišindavom	įvaišinsime, įvaišinsim
jūs	įvaišinate, įvaišinat	įvaišinote, įvaišinot	įvaišindavote, įvaišindavot	įvaišinsite, įvaišinsit
jie, jos	įvaišina	įvaišino	įvaišindavo	įvaišins
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	įvaišinčiau		įvaišintumėme, įvaišintumėm, įvaišintume
2 asm.	įvaišintumei, įvaišintum		įvaišintumėte, įvaišintumėt
3 asm.	įvaišintų		įvaišintų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		įvaišinkime, įvaišinkim
2 asm.	įvaišinki, įvaišink		įvaišinkite, įvaišinkit
3 asm.	teįvaišina, teįvaišinie		teįvaišina, teįvaišinie

• žr. pagr. f. įvaišinti, įvaišina, įvaišino

įvaišinu

Etimologija

<= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---