tu

Puslapis iš Vikižodyno, laisvojo žodyno.
Taip pat žr.:

 Lietuvių kalba[taisyti]

Įvardis[taisyti]


Etimologija[taisyti]

Iš Iš indoeuropiečių prokalbės *túh₂.


Vertimai[taisyti]

Taip pat žiūrėkite[taisyti]


 Čigonų kalba[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tu (lt)

Etimologija[taisyti]

Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia.



 Ispanų kalba[taisyti]

Tarimas[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tavo (lt)
  2. savo (lt)

Etimologija[taisyti]

Iš lotynų k. tuus, iš indoeuropiečių prokalbės *towos.

Kategorijos[taisyti]

Taip pat žiūrėkite[taisyti]

Savybinio įvardžio „tu“ formos
Savybiniai įvardžiai
Pronombres posesivos

Asmeninis įvardis:
Sutrumpintos formos
Vartojamos prieš kitus žodžius
Prailgintos formos
Vartojamos po kitų žodžių arba atskirai
Vyriškoji. g.
Masculino
Moteriškoji g.
Femenino
Vienaskaita
Singular
tu tuyo tuya
Daugiskaita
Plural
tus tuyos tuyas

 Italų kalba[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tu (lt)

Etimologija[taisyti]

Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia.



 Jotvingių kalba[taisyti]

Tarimas[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tu (lt) (sen.)
    • Senosios žinomos įvardžio „tu“ formos: tu.
Įvardžio „tu“ formos
Linksnis Asmeninis įvardis
Vardininkas tu
Kilmininkas tewo
Naudininkas tew
Galininkas tewe
Įnagininkas tewi
Vietininkas Vi. tewy
Kr. tewyn
Gr. tewypi
Ar. tewuop
Šauksmininkas tu!

Etimologija[taisyti]

Iš baltų-slavų prokalbės *tū, iš indoeuropiečių prokalbės *túh₂, *tū, *tu. Giminiškas anglų k. thou, čekų k. ty, lenkų k. ty, latvių k. tu, lietuvių k. tu, lotynų k. tu, prūsų k. , rusų k. ты (ty), senovės graikų k. τύ (tú), ukrainiečių k. ти (ti), vokiečių k. du.

Kategorijos[taisyti]

Taip pat žiūrėkite[taisyti]

Jotvingių kalbos asmeniniai įvardžiai
Asmeniniai įvardžiai Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I-asis asmuo as muduo (vyr. g.)
mudwai (mot. g. ir niek. g.)
mes
II-asis asmuo tu juduo (vyr. g.)
judwai (mot. g. ir niek. g.)
jūs
III-iasis asmuo es (vyr. g.)
ei (mot. g.)
tat (bev. g.)
jaduo (vyr. g.)
jodwai (mot. g.)
tadtwai (bev. g.)
ai (vyr. g.)
uos (mot. g.)
taty (bev. g.)

 Latgalių kalba[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tu (lt)

Etimologija[taisyti]

Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia.



 Latvių kalba[taisyti]

Tarimas[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tu (lt)

Etimologija[taisyti]

Iš baltų-slavų prokalbės *tū, indoeuropiečių prokalbės *túh₂, *tū, *tu, kilmininko *tewe, naudininko *toy, *tebʰ(y)e, galininko *t(w)e. Latvių k. tevis kildinamas iš *tevens, su -en-prailginta forma ir papildoma s, derinant šį žodį su kitomis kilmininko daugiskaitos formomis. Anksčiau šio žodžio naudininko forma buvo artimesnė prūsų k. tebbei; dėl kitų linksnių įtakos dabartinė naudininko forma tev turi raidę v ir sumažintą galūnę. Galininko forma tevi yra kildinama iš žodžio *teven su iš kitų galininko formos žodžių perimta raide n. Vietininko forma tevī susiformavo analogiškai i-kamieno daiktavardžiams. Giminiškas lietuvių k. tu, prūsų , thu, toū, thou, tau, jotvingių k. tu, senosios bažnytinės slavų k., baltarusių k., rusų k. ты (ty), ukrainiečių k., bulgarų k. ти (ti), čekų k., lenkų k. ty, gotų k. 𐌸𐌿 (þū), senosios vokiečių aukštaičių k. þū, senovės skandinavų k. þú, senosios anglų k. þū, vokiečių k. du, anglų k. thou, senosios airių k. , sanskrito त्वम् (tvam), (dorėnų) senosios graikų k. τύ (tú), (jonėnų) σύ (sú), lotynų k. tu, tocharų A k. tu, tocharų B k. twe, tuwe, osetinų k. ду (du), ды (dy).[1]

Vartosenos pastabos[taisyti]

Įvardžio forma tavs nurodo tik priklausomybę („tavo daiktas“; t.y. daiktas priklausantis tau), o tevis yra tikroji kilmininko linksnio forma, apimanti visas jo reikšmes. Naudininko linksnio forma tevim yra naudojama pasirinktinai, dažniausiai tik su tam tikrais prielinksniais.

Kiti asmeniniai įvardžiai[taisyti]

es - tu - viņš / viņa - mēs - jūs - viņi / viņas

Nuorodos[taisyti]

  1. ^Karulis, Konstantīns (1992), „tu“, knygoje Latviešu Etimoloģijas Vārdnīca (latvių kalba), Rīga: AVOTS, →ISBN
Linksniavimas
Vardininkas
Nominatīvs
tu
Kilmininkas
Ģenitīvs
tevis / tavs
Naudininkas
Datīvs
tev / tevim
Galininkas
Akuzatīvs
tevi
Įnagininkas
Instrumentālis
tevi
Vietininkas
Lokatīvs
tevī
Šauksmininkas
Vokatīvs
tu!




 Lotynų kalba[taisyti]

Tarimas[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tu (lt)

Etimologija[taisyti]

Iš Iš indoeuropiečių prokalbės *túh₂.



 Portugalų kalba[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tu (lt) (dažnas Portugalijoje, retas Brazilijoje)

Etimologija[taisyti]

Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia.



 Prancūzų kalba[taisyti]

Tarimas[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tu (lt)

Etimologija[taisyti]

Iš senosios prancūzų k. tu, iš lotynų k. tu.



 Rumunų kalba[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tu (lt)

Etimologija[taisyti]

Lotynų kalbos .



 Švedų kalba[taisyti]

Skaitvardis[taisyti]

tu

  1. du, abu

Sinonimai[taisyti]

två

 Škotų gėlų kalba[taisyti]

Tarimas[taisyti]

Įvardis[taisyti]

tu

  1. tu (lt)

Etimologija[taisyti]

Senosios airių kalbos .