įsivaišintojų

Taip pat žr.: įsivaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

įsivaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įsivaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišintojas	įsivaišintojai
kilm.	įsivaišintojo	įsivaišintojų
naud.	įsivaišintojui	įsivaišintojams
gal.	įsivaišintoją	įsivaišintojus
įnag.	įsivaišintoju	įsivaišintojais
viet.	įsivaišintojuje	įsivaišintojuose
šauksm.	įsivaišintojau	įsivaišintojai

• žr. pagr. f. įsivaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. įsivaišintoja.

įsivaišintojų

1. tas, kuris įsivaišina

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

įsivaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įsivaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišintoja	įsivaišintojos
kilm.	įsivaišintojos	įsivaišintojų
naud.	įsivaišintojai	įsivaišintojoms
gal.	įsivaišintoją	įsivaišintojas
įnag.	įsivaišintoja	įsivaišintojomis
viet.	įsivaišintojoje	įsivaišintojose
šauksm.	įsivaišintoja	įsivaišintojos

• žr. pagr. f. įsivaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. įsivaišintojas.

įsivaišintojų

1. ta, kuri įsivaišina

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---