įsivaišintojau

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

įsivaišintojau (dkt., vyr. g., vns. šauksm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įsivaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišintojas	įsivaišintojai
kilm.	įsivaišintojo	įsivaišintojų
naud.	įsivaišintojui	įsivaišintojams
gal.	įsivaišintoją	įsivaišintojus
įnag.	įsivaišintoju	įsivaišintojais
viet.	įsivaišintojuje	įsivaišintojuose
šauksm.	įsivaišintojau	įsivaišintojai

• žr. pagr. f. įsivaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. įsivaišintoja.

įsivaišintojau

1. tas, kuris įsivaišina

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---