neįsivoktinuoju

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįsivoktinuoju (reik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįsivoktinas, mot. g. neįsivoktina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsivoktinas	neįsivoktini	neįsivoktina	neįsivoktinos	neįsivoktina	-
kilm.	neįsivoktino	neįsivoktinų	neįsivoktinos	neįsivoktinų	-	-
naud.	neįsivoktinam	neįsivoktiniems	neįsivoktinai	neįsivoktinoms	-	-
gal.	neįsivoktiną	neįsivoktinus	neįsivoktiną	neįsivoktinas	-	-
įnag.	neįsivoktinu	neįsivoktinais	neįsivoktina	neįsivoktinomis	-	-
viet.	neįsivoktiname	neįsivoktinuose	neįsivoktinoje	neįsivoktinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsivoktinasis	neįsivoktinieji	neįsivoktinoji	neįsivoktinosios	-	-
kilm.	neįsivoktinojo	neįsivoktinųjų	neįsivoktinosios	neįsivoktinųjų	-	-
naud.	neįsivoktinajam	neįsivoktiniesiems	neįsivoktinajai	neįsivoktinosioms	-	-
gal.	neįsivoktinąjį	neįsivoktinuosius	neįsivoktinąją	neįsivoktinąsias	-	-
įnag.	neįsivoktinuoju	neįsivoktinaisiais	neįsivoktinąja	neįsivoktinosiomis	-	-
viet.	neįsivoktinajame	neįsivoktinuosiuose	neįsivoktinojoje	neįsivoktinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįsivoktinas, mot. g. neįsivoktina.
• Skiemenys: ne-į-si-vok-ti-nuo-ju

neįsivoktinuoju

1. tas, dėl kurio reikia neįsivokti

Etimologija

<= neįsivokti, neįsivokia, neįsivokė <= ne- + įsivokti, įsivokia, įsivokė <= į- + sangrž. si- + vokti, vokia, vokė

---