juo

 Lietuvių kalba

Įvardis

juo (asm. įvrd., vns. įnag.) - žr. pagr. f. jis, ji.

Įvardis; pagrindinė forma: vyr. g. jis, mot. g. ji
Neįvardžiuotinės formos
	Vienaskaita	Dviskaita	Daugiskaita
vard.	jis, ji	-	jie, jos
kilm.	jo, jos	-	jų, jų
naud.	jam, jai	-	jiems, joms
gal.	jį, ją	-	juos, jas
įnag.	juo, ja	-	jais, jomis
viet.	jame, joje	-	juose, jose
Įvardžiuotinės formos
	Vienaskaita	Dviskaita	Daugiskaita
vard.	jisai, joji	-	jieji, josios
kilm.	jojo, josios	-	jųjų, jųjų
naud.	jajam, jajai	-	jiesiems, josioms
gal.	jįjį, jąją	-	juosius, jąsias
įnag.	juoju, jąja	-	jaisiais, josiomis
viet.	jajame, jojoje	-	juosiuose, josiose

juo (syn.: anuo) - asm. įvrd. kalbant apie vyriškosios giminės trečiąjį asmenį: Aš juo pasitikiu.

Vertimai

  juo: įvardis

Anglų kalba: him

Prieveiksmis

juo (prv., pagr. f., nelyg. laips.)

Prieveiksmis
Pagrindinė forma: juo
Nelyginamas laipsnis	Aukštesnysis laipsnis	Aukštėlesnysis laipsnis	Aukščiausiasis laipsnis
juo	-	-	-

juo - tuo labiau, ypač: Kai nieko nededi ant danties, juo skauda.

Vertimai

  juo: įvardis

Jungtukas

juo - kuo (paprastai vartojamas su atliepiamuoju žodeliu juo ar tuo, žymint gretinamųjų reiškinių ar veiksmų priklausymą vienas nuo kito): Juo daugiau, juo geriau. Juo katę glostai, juo ji šiaušiasi. Juo greičiau, tuo geriau.

Vertimai

  juo: įvardis

Dalelytė

juo - tuo (sustiprinimui žymėti): Juo geriau, kad jis ateis. Juo labiau.

Vertimai

  juo: įvardis

---

 Jotvingių kalba

Tarimas

TFA: [juõ]

Jaustukas

juo

1. taip ^(lt) (nau.)
   • Atsakant į ką nors teigiamai. Galima ir silpnoji, ir pastiprintoji formos (priklausomai nuo to, kaip siekiama pabrėžti atsakymą).
     • –Angaba tu mildi mane?! –Juo!
       • –Ar tu myli mane?! – Taip!

Žodžio „juo“ formos pagal stiprumą
Silpnoji forma	Stiprioji forma
jo	juo

Etimologija

Naujadaras. Jaustukas jo, su sustiprinta šaknimi (–o virtusi į –uo).

---