išvaišintinų

Taip pat žr.: išvaišintinu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvaišintinų (reik. dlv., vyr. g. dgs. kilm., mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvaišintinas, mot. g. išvaišintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišintinas	išvaišintini	išvaišintina	išvaišintinos	išvaišintina	-
kilm.	išvaišintino	išvaišintinų	išvaišintinos	išvaišintinų	-	-
naud.	išvaišintinam	išvaišintiniems	išvaišintinai	išvaišintinoms	-	-
gal.	išvaišintiną	išvaišintinus	išvaišintiną	išvaišintinas	-	-
įnag.	išvaišintinu	išvaišintinais	išvaišintina	išvaišintinomis	-	-
viet.	išvaišintiname	išvaišintinuose	išvaišintinoje	išvaišintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišintinasis	išvaišintinieji	išvaišintinoji	išvaišintinosios	-	-
kilm.	išvaišintinojo	išvaišintinųjų	išvaišintinosios	išvaišintinųjų	-	-
naud.	išvaišintinajam	išvaišintiniesiems	išvaišintinajai	išvaišintinosioms	-	-
gal.	išvaišintinąjį	išvaišintinuosius	išvaišintinąją	išvaišintinąsias	-	-
įnag.	išvaišintinuoju	išvaišintinaisiais	išvaišintinąja	išvaišintinosiomis	-	-
viet.	išvaišintinajame	išvaišintinuosiuose	išvaišintinojoje	išvaišintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvaišintinas, mot. g. išvaišintina.

išvaišintinų

1. tas, dėl kurio reikia išvaišinti

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---