išvagiančiuos

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvagiančiuos (es. l. veik. dlv., vyr. g. dgs. viet.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvagiantis, mot. g. išvagianti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvagiąs, išvagiantis	išvagią, išvagiantys	išvagianti	išvagiančios	-	išvagią
kilm.	išvagiančio	išvagiančių	išvagiančios	išvagiančių	-	-
naud.	išvagiančiam	išvagiantiems, išvagiantiem	išvagiančiai	išvagiančioms, išvagiančiom	-	-
gal.	išvagiantį	išvagiančius	išvagiančią	išvagiančias	-	-
įnag.	išvagiančiu	išvagiančiais	išvagiančia	išvagiančiomis	-	-
viet.	išvagiančiame, išvagiančiam	išvagiančiuose, išvagiančiuos	išvagiančioje, išvagiančioj	išvagiančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvagiantysis	išvagiantieji	išvagiančioji	išvagiančiosios	-	-
kilm.	išvagiančiojo	išvagiančiųjų	išvagiančiosios	išvagiančiųjų	-	-
naud.	išvagiančiajam	išvagiantiesiems	išvagiančiajai	išvagiančiosioms	-	-
gal.	išvagiantįjį	išvagiančiuosius	išvagiančiąją	išvagiančiąsias	-	-
įnag.	išvagiančiuoju	išvagiančiaisiais	išvagiančiąja	išvagiančiosiomis	-	-
viet.	išvagiančiajame	išvagiančiuosiuose	išvagiančiojoje	išvagiančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvagiantis, mot. g. išvagianti.
• Skiemenys: iš-va-gian-čiuos

išvagiančiuos

1. tas, kuris išvagia

Etimologija

<= išvogti, išvagia, išvogė <= iš- + vogti, vagia, vogė

---