Puslapis iš Vikižodyno, laisvojo žodyno.
Įvardis; pagrindinė forma: vyr. g. anas, mot. g. ana
|
Neįvardžiuotinės formos
|
|
Vienaskaita
|
Dviskaita
|
Daugiskaita
|
vard.
|
anas, ans, ana
|
aniedu
|
anie, anos
|
kilm.
|
ano, anos
|
-
|
anų, anų
|
naud.
|
anam, anai
|
-
|
aniems, aniem, anoms, anom
|
gal.
|
aną, aną
|
-
|
anuos, anas
|
įnag.
|
anuo, ana
|
-
|
anais, anomis
|
viet.
|
aname, anam, anoje, anoj
|
-
|
anuose, anuos, anose
|
Įvardžiuotinės formos
|
|
Vienaskaita
|
Dviskaita
|
Daugiskaita
|
vard.
|
anasai, anoji
|
-
|
anieji, anosios
|
kilm.
|
anojo, anosios
|
-
|
anųjų, anųjų
|
naud.
|
anajam, anajai
|
-
|
aniesiems, anosioms
|
gal.
|
anąjį, anąją
|
-
|
anuosius, anąsias
|
įnag.
|
anuoju, anąja
|
-
|
anaisiais, anosiomis
|
viet.
|
anajame, anojoje
|
-
|
anuosiuose, anosiose
|
aname (syn.: jame) - asm. įvrd. kalbant apie vyriškosios giminės trečiąjį asmenį: Aš aname nematau nieko blogo.