įvogtinus

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įvogtinus (reik. dlv., vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įvogtinas, mot. g. įvogtina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvogtinas	įvogtini	įvogtina	įvogtinos	įvogtina	-
kilm.	įvogtino	įvogtinų	įvogtinos	įvogtinų	-	-
naud.	įvogtinam	įvogtiniems	įvogtinai	įvogtinoms	-	-
gal.	įvogtiną	įvogtinus	įvogtiną	įvogtinas	-	-
įnag.	įvogtinu	įvogtinais	įvogtina	įvogtinomis	-	-
viet.	įvogtiname	įvogtinuose	įvogtinoje	įvogtinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvogtinasis	įvogtinieji	įvogtinoji	įvogtinosios	-	-
kilm.	įvogtinojo	įvogtinųjų	įvogtinosios	įvogtinųjų	-	-
naud.	įvogtinajam	įvogtiniesiems	įvogtinajai	įvogtinosioms	-	-
gal.	įvogtinąjį	įvogtinuosius	įvogtinąją	įvogtinąsias	-	-
įnag.	įvogtinuoju	įvogtinaisiais	įvogtinąja	įvogtinosiomis	-	-
viet.	įvogtinajame	įvogtinuosiuose	įvogtinojoje	įvogtinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įvogtinas, mot. g. įvogtina.
• Skiemenys: į-vog-ti-nus

įvogtinus

1. tas, dėl kurio reikia įvogti

Etimologija

<= įvogti, įvagia, įvogė <= į- + vogti, vagia, vogė

---