įvaišintojau

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

įvaišintojau (dkt., vyr. g., vns. šauksm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintojas	įvaišintojai
kilm.	įvaišintojo	įvaišintojų
naud.	įvaišintojui	įvaišintojams
gal.	įvaišintoją	įvaišintojus
įnag.	įvaišintoju	įvaišintojais
viet.	įvaišintojuje	įvaišintojuose
šauksm.	įvaišintojau	įvaišintojai

• žr. pagr. f. įvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. įvaišintoja.

įvaišintojau

1. tas, kuris įvaišina

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---