įvaišintojų

Taip pat žr.: įvaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

įvaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintojas	įvaišintojai
kilm.	įvaišintojo	įvaišintojų
naud.	įvaišintojui	įvaišintojams
gal.	įvaišintoją	įvaišintojus
įnag.	įvaišintoju	įvaišintojais
viet.	įvaišintojuje	įvaišintojuose
šauksm.	įvaišintojau	įvaišintojai

• žr. pagr. f. įvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. įvaišintoja.

įvaišintojų

1. tas, kuris įvaišina

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

įvaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintoja	įvaišintojos
kilm.	įvaišintojos	įvaišintojų
naud.	įvaišintojai	įvaišintojoms
gal.	įvaišintoją	įvaišintojas
įnag.	įvaišintoja	įvaišintojomis
viet.	įvaišintojoje	įvaišintojose
šauksm.	įvaišintoja	įvaišintojos

• žr. pagr. f. įvaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. įvaišintojas.

įvaišintojų

1. ta, kuri įvaišina

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---