įvaišintoja

Taip pat žr.: įvaišintoją

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

įvaišintoja (dkt., mot. g., pagr. f., vns. vard., vns. įnag., vns. šauksm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintoja	įvaišintojos
kilm.	įvaišintojos	įvaišintojų
naud.	įvaišintojai	įvaišintojoms
gal.	įvaišintoją	įvaišintojas
įnag.	įvaišintoja	įvaišintojomis
viet.	įvaišintojoje	įvaišintojose
šauksm.	įvaišintoja	įvaišintojos

• Skiemenys: į-vai-šin-to-ja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. įvaišintojas.

įvaišintoja

1. ta, kuri įvaišina

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---