prieštarautojo

 Lietuvių kalba

Dalyvis

prieštarautojo (būt. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. prieštarautas, mot. g. prieštarauta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	prieštarautas	prieštarauti	prieštarauta	prieštarautos	prieštarauta	-
kilm.	prieštarauto	prieštarautų	prieštarautos	prieštarautų	-	-
naud.	prieštarautam	prieštarautiems	prieštarautai	prieštarautoms	-	-
gal.	prieštarautą	prieštarautus	prieštarautą	prieštarautas	-	-
įnag.	prieštarautu	prieštarautais	prieštarauta	prieštarautomis	-	-
viet.	prieštarautame	prieštarautuose	prieštarautoje	prieštarautose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	prieštarautasis	prieštarautieji	prieštarautoji	prieštarautosios	-	-
kilm.	prieštarautojo	prieštarautųjų	prieštarautosios	prieštarautųjų	-	-
naud.	prieštarautajam	prieštarautiesiems	prieštarautajai	prieštarautosioms	-	-
gal.	prieštarautąjį	prieštarautuosius	prieštarautąją	prieštarautąsias	-	-
įnag.	prieštarautuoju	prieštarautaisiais	prieštarautąja	prieštarautosiomis	-	-
viet.	prieštarautajame	prieštarautuosiuose	prieštarautojoje	prieštarautosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. prieštarautas, mot. g. prieštarauta.
• Skiemenys: prieš-ta-rau-to-jo

prieštarautojo

1. tas, kurį prieštaravo

Etimologija

<= prieštarauti, prieštarauja, prieštaravo

---

Daiktavardis

prieštarautojo (dkt., vyr. g., vns. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: prieštarautojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	prieštarautojas	prieštarautojai
kilm.	prieštarautojo	prieštarautojų
naud.	prieštarautojui	prieštarautojams
gal.	prieštarautoją	prieštarautojus
įnag.	prieštarautoju	prieštarautojais
viet.	prieštarautojuje	prieštarautojuose
šauksm.	prieštarautojau	prieštarautojai

• Skiemenys: prieš-ta-rau-to-jo
• žr. pagr. f. prieštarautojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. prieštarautoja.

prieštarautojo

1. tas, kuris prieštarauja

Etimologija

<= prieštarauti, prieštarauja, prieštaravo

---