neišsivaišintojų

Taip pat žr.: neišsivaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

neišsivaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: neišsivaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neišsivaišintojas	neišsivaišintojai
kilm.	neišsivaišintojo	neišsivaišintojų
naud.	neišsivaišintojui	neišsivaišintojams
gal.	neišsivaišintoją	neišsivaišintojus
įnag.	neišsivaišintoju	neišsivaišintojais
viet.	neišsivaišintojuje	neišsivaišintojuose
šauksm.	neišsivaišintojau	neišsivaišintojai

• žr. pagr. f. neišsivaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. neišsivaišintoja.

neišsivaišintojų

1. tas, kuris neišsivaišina

Etimologija

<= neišsivaišinti, neišsivaišina, neišsivaišino <= ne- + išsivaišinti, išsivaišina, išsivaišino <= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

neišsivaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: neišsivaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neišsivaišintoja	neišsivaišintojos
kilm.	neišsivaišintojos	neišsivaišintojų
naud.	neišsivaišintojai	neišsivaišintojoms
gal.	neišsivaišintoją	neišsivaišintojas
įnag.	neišsivaišintoja	neišsivaišintojomis
viet.	neišsivaišintojoje	neišsivaišintojose
šauksm.	neišsivaišintoja	neišsivaišintojos

• žr. pagr. f. neišsivaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. neišsivaišintojas.

neišsivaišintojų

1. ta, kuri neišsivaišina

Etimologija

<= neišsivaišinti, neišsivaišina, neišsivaišino <= ne- + išsivaišinti, išsivaišina, išsivaišino <= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---