neįvaišintoju

Taip pat žr.: neįvaišintojų

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

neįvaišintoju (dkt., vyr. g., vns. įnag.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: neįvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišintojas	neįvaišintojai
kilm.	neįvaišintojo	neįvaišintojų
naud.	neįvaišintojui	neįvaišintojams
gal.	neįvaišintoją	neįvaišintojus
įnag.	neįvaišintoju	neįvaišintojais
viet.	neįvaišintojuje	neįvaišintojuose
šauksm.	neįvaišintojau	neįvaišintojai

• žr. pagr. f. neįvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. neįvaišintoja.

neįvaišintoju

1. tas, kuris neįvaišina

Etimologija

<= neįvaišinti, neįvaišina, neįvaišino <= ne- + įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---