neįvaišintojų

Taip pat žr.: neįvaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

neįvaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: neįvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišintojas	neįvaišintojai
kilm.	neįvaišintojo	neįvaišintojų
naud.	neįvaišintojui	neįvaišintojams
gal.	neįvaišintoją	neįvaišintojus
įnag.	neįvaišintoju	neįvaišintojais
viet.	neįvaišintojuje	neįvaišintojuose
šauksm.	neįvaišintojau	neįvaišintojai

• žr. pagr. f. neįvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. neįvaišintoja.

neįvaišintojų

1. tas, kuris neįvaišina

Etimologija

<= neįvaišinti, neįvaišina, neįvaišino <= ne- + įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

neįvaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: neįvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišintoja	neįvaišintojos
kilm.	neįvaišintojos	neįvaišintojų
naud.	neįvaišintojai	neįvaišintojoms
gal.	neįvaišintoją	neįvaišintojas
įnag.	neįvaišintoja	neįvaišintojomis
viet.	neįvaišintojoje	neįvaišintojose
šauksm.	neįvaišintoja	neįvaišintojos

• žr. pagr. f. neįvaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. neįvaišintojas.

neįvaišintojų

1. ta, kuri neįvaišina

Etimologija

<= neįvaišinti, neįvaišina, neįvaišino <= ne- + įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---