išsivaišintoju

Taip pat žr.: išsivaišintojų

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

išsivaišintoju (dkt., vyr. g., vns. įnag.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: išsivaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišintojas	išsivaišintojai
kilm.	išsivaišintojo	išsivaišintojų
naud.	išsivaišintojui	išsivaišintojams
gal.	išsivaišintoją	išsivaišintojus
įnag.	išsivaišintoju	išsivaišintojais
viet.	išsivaišintojuje	išsivaišintojuose
šauksm.	išsivaišintojau	išsivaišintojai

• žr. pagr. f. išsivaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. išsivaišintoja.

išsivaišintoju

1. tas, kuris išsivaišina

Etimologija

<= išsivaišinti, išsivaišina, išsivaišino <= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---