išsivaišintojų

Taip pat žr.: išsivaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

išsivaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: išsivaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišintojas	išsivaišintojai
kilm.	išsivaišintojo	išsivaišintojų
naud.	išsivaišintojui	išsivaišintojams
gal.	išsivaišintoją	išsivaišintojus
įnag.	išsivaišintoju	išsivaišintojais
viet.	išsivaišintojuje	išsivaišintojuose
šauksm.	išsivaišintojau	išsivaišintojai

• žr. pagr. f. išsivaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. išsivaišintoja.

išsivaišintojų

1. tas, kuris išsivaišina

Etimologija

<= išsivaišinti, išsivaišina, išsivaišino <= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

išsivaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: išsivaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišintoja	išsivaišintojos
kilm.	išsivaišintojos	išsivaišintojų
naud.	išsivaišintojai	išsivaišintojoms
gal.	išsivaišintoją	išsivaišintojas
įnag.	išsivaišintoja	išsivaišintojomis
viet.	išsivaišintojoje	išsivaišintojose
šauksm.	išsivaišintoja	išsivaišintojos

• žr. pagr. f. išsivaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. išsivaišintojas.

išsivaišintojų

1. ta, kuri išsivaišina

Etimologija

<= išsivaišinti, išsivaišina, išsivaišino <= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---