išsivaišinsimu

Taip pat žr.: išsivaišinsimų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išsivaišinsimu (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išsivaišinsimas, mot. g. išsivaišinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišinsimas	išsivaišinsimi	išsivaišinsima	išsivaišinsimos	išsivaišinsima	-
kilm.	išsivaišinsimo	išsivaišinsimų	išsivaišinsimos	išsivaišinsimų	-	-
naud.	išsivaišinsimam	išsivaišinsimiems	išsivaišinsimai	išsivaišinsimoms	-	-
gal.	išsivaišinsimą	išsivaišinsimus	išsivaišinsimą	išsivaišinsimas	-	-
įnag.	išsivaišinsimu	išsivaišinsimais	išsivaišinsima	išsivaišinsimomis	-	-
viet.	išsivaišinsimame	išsivaišinsimuose	išsivaišinsimoje	išsivaišinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišinsimasis	išsivaišinsimieji	išsivaišinsimoji	išsivaišinsimosios	-	-
kilm.	išsivaišinsimojo	išsivaišinsimųjų	išsivaišinsimosios	išsivaišinsimųjų	-	-
naud.	išsivaišinsimajam	išsivaišinsimiesiems	išsivaišinsimajai	išsivaišinsimosioms	-	-
gal.	išsivaišinsimąjį	išsivaišinsimuosius	išsivaišinsimąją	išsivaišinsimąsias	-	-
įnag.	išsivaišinsimuoju	išsivaišinsimaisiais	išsivaišinsimąja	išsivaišinsimosiomis	-	-
viet.	išsivaišinsimajame	išsivaišinsimuosiuose	išsivaišinsimojoje	išsivaišinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išsivaišinsimas, mot. g. išsivaišinsima.

išsivaišinsimu

1. tas, kurį išsivaišins

Etimologija

<= išsivaišinti, išsivaišina, išsivaišino <= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---