atvaišintojo

 Lietuvių kalba

Dalyvis

atvaišintojo (būt. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. atvaišintas, mot. g. atvaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atvaišintas	atvaišinti	atvaišinta	atvaišintos	atvaišinta	-
kilm.	atvaišinto	atvaišintų	atvaišintos	atvaišintų	-	-
naud.	atvaišintam	atvaišintiems	atvaišintai	atvaišintoms	-	-
gal.	atvaišintą	atvaišintus	atvaišintą	atvaišintas	-	-
įnag.	atvaišintu	atvaišintais	atvaišinta	atvaišintomis	-	-
viet.	atvaišintame	atvaišintuose	atvaišintoje	atvaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atvaišintasis	atvaišintieji	atvaišintoji	atvaišintosios	-	-
kilm.	atvaišintojo	atvaišintųjų	atvaišintosios	atvaišintųjų	-	-
naud.	atvaišintajam	atvaišintiesiems	atvaišintajai	atvaišintosioms	-	-
gal.	atvaišintąjį	atvaišintuosius	atvaišintąją	atvaišintąsias	-	-
įnag.	atvaišintuoju	atvaišintaisiais	atvaišintąja	atvaišintosiomis	-	-
viet.	atvaišintajame	atvaišintuosiuose	atvaišintojoje	atvaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. atvaišintas, mot. g. atvaišinta.

atvaišintojo

1. tas, kurį atvaišino

Etimologija

<= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

atvaišintojo (dkt., vyr. g., vns. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: atvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atvaišintojas	atvaišintojai
kilm.	atvaišintojo	atvaišintojų
naud.	atvaišintojui	atvaišintojams
gal.	atvaišintoją	atvaišintojus
įnag.	atvaišintoju	atvaišintojais
viet.	atvaišintojuje	atvaišintojuose
šauksm.	atvaišintojau	atvaišintojai

• žr. pagr. f. atvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. atvaišintoja.

atvaišintojo

1. tas, kuris atvaišina

Etimologija

<= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---