įragintojų

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

įragintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įragintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įragintojas	įragintojai
kilm.	įragintojo	įragintojų
naud.	įragintojui	įragintojams
gal.	įragintoją	įragintojus
įnag.	įragintoju	įragintojais
viet.	įragintojuje	įragintojuose
šauksm.	įragintojau	įragintojai

• Skiemenys: į-ra-gin-to-jų
• žr. pagr. f. įragintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. įragintoja.

įragintojų

1. tas, kuris įragina

Etimologija

<= įraginti, įragina, įragino <= į- + raginti, ragina, ragino

---

Daiktavardis

įragintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įragintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įragintoja	įragintojos
kilm.	įragintojos	įragintojų
naud.	įragintojai	įragintojoms
gal.	įragintoją	įragintojas
įnag.	įragintoja	įragintojomis
viet.	įragintojoje	įragintojose
šauksm.	įragintoja	įragintojos

• Skiemenys: į-ra-gin-to-jų
• žr. pagr. f. įragintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. įragintojas.

įragintojų

1. ta, kuri įragina

Etimologija

<= įraginti, įragina, įragino <= į- + raginti, ragina, ragino

---