užvaišintoju

Taip pat žr.: užvaišintojų

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

užvaišintoju (dkt., vyr. g., vns. įnag.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: užvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	užvaišintojas	užvaišintojai
kilm.	užvaišintojo	užvaišintojų
naud.	užvaišintojui	užvaišintojams
gal.	užvaišintoją	užvaišintojus
įnag.	užvaišintoju	užvaišintojais
viet.	užvaišintojuje	užvaišintojuose
šauksm.	užvaišintojau	užvaišintojai

• Skiemenys: už-vai-šin-to-ju
• žr. pagr. f. užvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. užvaišintoja.

užvaišintoju

1. tas, kuris užvaišina

Etimologija

<= užvaišinti, užvaišina, užvaišino <= už- + vaišinti, vaišina, vaišino

---