užvaišintojų

Taip pat žr.: užvaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

užvaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: užvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	užvaišintojas	užvaišintojai
kilm.	užvaišintojo	užvaišintojų
naud.	užvaišintojui	užvaišintojams
gal.	užvaišintoją	užvaišintojus
įnag.	užvaišintoju	užvaišintojais
viet.	užvaišintojuje	užvaišintojuose
šauksm.	užvaišintojau	užvaišintojai

• Skiemenys: už-vai-šin-to-jų
• žr. pagr. f. užvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. užvaišintoja.

užvaišintojų

1. tas, kuris užvaišina

Etimologija

<= užvaišinti, užvaišina, užvaišino <= už- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

užvaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: užvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	užvaišintoja	užvaišintojos
kilm.	užvaišintojos	užvaišintojų
naud.	užvaišintojai	užvaišintojoms
gal.	užvaišintoją	užvaišintojas
įnag.	užvaišintoja	užvaišintojomis
viet.	užvaišintojoje	užvaišintojose
šauksm.	užvaišintoja	užvaišintojos

• Skiemenys: už-vai-šin-to-jų
• žr. pagr. f. užvaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. užvaišintojas.

užvaišintojų

1. ta, kuri užvaišina

Etimologija

<= užvaišinti, užvaišina, užvaišino <= už- + vaišinti, vaišina, vaišino

---