suvaišintus

 Lietuvių kalba

Dalyvis

suvaišintus (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. suvaišintas, mot. g. suvaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	suvaišintas	suvaišinti	suvaišinta	suvaišintos	suvaišinta	-
kilm.	suvaišinto	suvaišintų	suvaišintos	suvaišintų	-	-
naud.	suvaišintam	suvaišintiems	suvaišintai	suvaišintoms	-	-
gal.	suvaišintą	suvaišintus	suvaišintą	suvaišintas	-	-
įnag.	suvaišintu	suvaišintais	suvaišinta	suvaišintomis	-	-
viet.	suvaišintame	suvaišintuose	suvaišintoje	suvaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	suvaišintasis	suvaišintieji	suvaišintoji	suvaišintosios	-	-
kilm.	suvaišintojo	suvaišintųjų	suvaišintosios	suvaišintųjų	-	-
naud.	suvaišintajam	suvaišintiesiems	suvaišintajai	suvaišintosioms	-	-
gal.	suvaišintąjį	suvaišintuosius	suvaišintąją	suvaišintąsias	-	-
įnag.	suvaišintuoju	suvaišintaisiais	suvaišintąja	suvaišintosiomis	-	-
viet.	suvaišintajame	suvaišintuosiuose	suvaišintojoje	suvaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. suvaišintas, mot. g. suvaišinta.
• Skiemenys: su-vai-šin-tus

suvaišintus

1. tas, kurį suvaišino

Etimologija

<= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---