suvaišintoju

Taip pat žr.: suvaišintojų

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

suvaišintoju (dkt., vyr. g., vns. įnag.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: suvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	suvaišintojas	suvaišintojai
kilm.	suvaišintojo	suvaišintojų
naud.	suvaišintojui	suvaišintojams
gal.	suvaišintoją	suvaišintojus
įnag.	suvaišintoju	suvaišintojais
viet.	suvaišintojuje	suvaišintojuose
šauksm.	suvaišintojau	suvaišintojai

• Skiemenys: su-vai-šin-to-ju
• žr. pagr. f. suvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. suvaišintoja.

suvaišintoju

1. tas, kuris suvaišina

Etimologija

<= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---