susiginčiję

 Lietuvių kalba

Dalyvis

susiginčiję (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. dgs. vard., bev. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. susiginčijęs, mot. g. susiginčijusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susiginčijęs	susiginčiję	susiginčijusi, susiginčijus	susiginčijusios	-	susiginčiję
kilm.	susiginčijusio	susiginčijusių	susiginčijusios	susiginčijusių	-	-
naud.	susiginčijusiam	susiginčijusiems	susiginčijusiai	susiginčijusioms	-	-
gal.	susiginčijusį	susiginčijusius	susiginčijusią	susiginčijusias	-	-
įnag.	susiginčijusiu	susiginčijusiais	susiginčijusia	susiginčijusiomis	-	-
viet.	susiginčijusiame	susiginčijusiuose	susiginčijusioje	susiginčijusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susiginčijusysis	susiginčijusieji	susiginčijusioji	susiginčijusiosios	-	-
kilm.	susiginčijusiojo	susiginčijusiųjų	susiginčijusiosios	susiginčijusiųjų	-	-
naud.	susiginčijusiajam	susiginčijusiesiems	susiginčijusiajai	susiginčijusiosioms	-	-
gal.	susiginčijusįjį	susiginčijusiuosius	susiginčijusiąją	susiginčijusiąsias	-	-
įnag.	susiginčijusiuoju	susiginčijusiaisiais	susiginčijusiąja	susiginčijusiosiomis	-	-
viet.	susiginčijusiajame	susiginčijusiuosiuose	susiginčijusiojoje	susiginčijusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. susiginčijęs, mot. g. susiginčijusi.
• Skiemenys: su-si-gin-či-ję

susiginčiję

1. tas, kuris susiginčijo

Etimologija

<= susiginčyti, susiginčija, susiginčijo <= su- + sangrž. si- + ginčyti, ginčija, ginčijo

---