susigalvotino

 Lietuvių kalba

Dalyvis

susigalvotino (reik. dlv., vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. susigalvotinas, mot. g. susigalvotina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susigalvotinas	susigalvotini	susigalvotina	susigalvotinos	susigalvotina	-
kilm.	susigalvotino	susigalvotinų	susigalvotinos	susigalvotinų	-	-
naud.	susigalvotinam	susigalvotiniems	susigalvotinai	susigalvotinoms	-	-
gal.	susigalvotiną	susigalvotinus	susigalvotiną	susigalvotinas	-	-
įnag.	susigalvotinu	susigalvotinais	susigalvotina	susigalvotinomis	-	-
viet.	susigalvotiname	susigalvotinuose	susigalvotinoje	susigalvotinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susigalvotinasis	susigalvotinieji	susigalvotinoji	susigalvotinosios	-	-
kilm.	susigalvotinojo	susigalvotinųjų	susigalvotinosios	susigalvotinųjų	-	-
naud.	susigalvotinajam	susigalvotiniesiems	susigalvotinajai	susigalvotinosioms	-	-
gal.	susigalvotinąjį	susigalvotinuosius	susigalvotinąją	susigalvotinąsias	-	-
įnag.	susigalvotinuoju	susigalvotinaisiais	susigalvotinąja	susigalvotinosiomis	-	-
viet.	susigalvotinajame	susigalvotinuosiuose	susigalvotinojoje	susigalvotinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. susigalvotinas, mot. g. susigalvotina.
• Skiemenys: su-si-gal-vo-ti-no

susigalvotino

1. tas, dėl kurio reikia susigalvoti

Etimologija

<= susigalvoti, susigalvoja, susigalvojo <= su- + sangrž. si- + galvoti, galvoja, galvojo

---