pavaišintoju

Taip pat žr.: pavaišintojų

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

pavaišintoju (dkt., vyr. g., vns. įnag.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: pavaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pavaišintojas	pavaišintojai
kilm.	pavaišintojo	pavaišintojų
naud.	pavaišintojui	pavaišintojams
gal.	pavaišintoją	pavaišintojus
įnag.	pavaišintoju	pavaišintojais
viet.	pavaišintojuje	pavaišintojuose
šauksm.	pavaišintojau	pavaišintojai

• žr. pagr. f. pavaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. pavaišintoja.

pavaišintoju

1. tas, kuris pavaišina

Etimologija

<= pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---