pavaišintojų

Taip pat žr.: pavaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

pavaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: pavaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pavaišintojas	pavaišintojai
kilm.	pavaišintojo	pavaišintojų
naud.	pavaišintojui	pavaišintojams
gal.	pavaišintoją	pavaišintojus
įnag.	pavaišintoju	pavaišintojais
viet.	pavaišintojuje	pavaišintojuose
šauksm.	pavaišintojau	pavaišintojai

• žr. pagr. f. pavaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. pavaišintoja.

pavaišintojų

1. tas, kuris pavaišina

Etimologija

<= pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

pavaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: pavaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pavaišintoja	pavaišintojos
kilm.	pavaišintojos	pavaišintojų
naud.	pavaišintojai	pavaišintojoms
gal.	pavaišintoją	pavaišintojas
įnag.	pavaišintoja	pavaišintojomis
viet.	pavaišintojoje	pavaišintojose
šauksm.	pavaišintoja	pavaišintojos

• žr. pagr. f. pavaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. pavaišintojas.

pavaišintojų

1. ta, kuri pavaišina

Etimologija

<= pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---