nesuvaišintu

Taip pat žr.: nesuvaišintų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

nesuvaišintu (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. nesuvaišintas, mot. g. nesuvaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nesuvaišintas	nesuvaišinti	nesuvaišinta	nesuvaišintos	nesuvaišinta	-
kilm.	nesuvaišinto	nesuvaišintų	nesuvaišintos	nesuvaišintų	-	-
naud.	nesuvaišintam	nesuvaišintiems	nesuvaišintai	nesuvaišintoms	-	-
gal.	nesuvaišintą	nesuvaišintus	nesuvaišintą	nesuvaišintas	-	-
įnag.	nesuvaišintu	nesuvaišintais	nesuvaišinta	nesuvaišintomis	-	-
viet.	nesuvaišintame	nesuvaišintuose	nesuvaišintoje	nesuvaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nesuvaišintasis	nesuvaišintieji	nesuvaišintoji	nesuvaišintosios	-	-
kilm.	nesuvaišintojo	nesuvaišintųjų	nesuvaišintosios	nesuvaišintųjų	-	-
naud.	nesuvaišintajam	nesuvaišintiesiems	nesuvaišintajai	nesuvaišintosioms	-	-
gal.	nesuvaišintąjį	nesuvaišintuosius	nesuvaišintąją	nesuvaišintąsias	-	-
įnag.	nesuvaišintuoju	nesuvaišintaisiais	nesuvaišintąja	nesuvaišintosiomis	-	-
viet.	nesuvaišintajame	nesuvaišintuosiuose	nesuvaišintojoje	nesuvaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. nesuvaišintas, mot. g. nesuvaišinta.
• Skiemenys: ne-su-vai-šin-tu

nesuvaišintu

1. tas, kurį nesuvaišino

Etimologija

<= nesuvaišinti, nesuvaišina, nesuvaišino <= ne- + suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---