nepavaišintojų

Taip pat žr.: nepavaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

nepavaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: nepavaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nepavaišintojas	nepavaišintojai
kilm.	nepavaišintojo	nepavaišintojų
naud.	nepavaišintojui	nepavaišintojams
gal.	nepavaišintoją	nepavaišintojus
įnag.	nepavaišintoju	nepavaišintojais
viet.	nepavaišintojuje	nepavaišintojuose
šauksm.	nepavaišintojau	nepavaišintojai

• žr. pagr. f. nepavaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. nepavaišintoja.

nepavaišintojų

1. tas, kuris nepavaišina

Etimologija

<= nepavaišinti, nepavaišina, nepavaišino <= ne- + pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

nepavaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: nepavaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nepavaišintoja	nepavaišintojos
kilm.	nepavaišintojos	nepavaišintojų
naud.	nepavaišintojai	nepavaišintojoms
gal.	nepavaišintoją	nepavaišintojas
įnag.	nepavaišintoja	nepavaišintojomis
viet.	nepavaišintojoje	nepavaišintojose
šauksm.	nepavaišintoja	nepavaišintojos

• žr. pagr. f. nepavaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. nepavaišintojas.

nepavaišintojų

1. ta, kuri nepavaišina

Etimologija

<= nepavaišinti, nepavaišina, nepavaišino <= ne- + pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---