neįvaišintu

Taip pat žr.: neįvaišintų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįvaišintu (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįvaišintas, mot. g. neįvaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišintas	neįvaišinti	neįvaišinta	neįvaišintos	neįvaišinta	-
kilm.	neįvaišinto	neįvaišintų	neįvaišintos	neįvaišintų	-	-
naud.	neįvaišintam	neįvaišintiems	neįvaišintai	neįvaišintoms	-	-
gal.	neįvaišintą	neįvaišintus	neįvaišintą	neįvaišintas	-	-
įnag.	neįvaišintu	neįvaišintais	neįvaišinta	neįvaišintomis	-	-
viet.	neįvaišintame	neįvaišintuose	neįvaišintoje	neįvaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišintasis	neįvaišintieji	neįvaišintoji	neįvaišintosios	-	-
kilm.	neįvaišintojo	neįvaišintųjų	neįvaišintosios	neįvaišintųjų	-	-
naud.	neįvaišintajam	neįvaišintiesiems	neįvaišintajai	neįvaišintosioms	-	-
gal.	neįvaišintąjį	neįvaišintuosius	neįvaišintąją	neįvaišintąsias	-	-
įnag.	neįvaišintuoju	neįvaišintaisiais	neįvaišintąja	neįvaišintosiomis	-	-
viet.	neįvaišintajame	neįvaišintuosiuose	neįvaišintojoje	neįvaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįvaišintas, mot. g. neįvaišinta.

neįvaišintu

1. tas, kurį neįvaišino

Etimologija

<= neįvaišinti, neįvaišina, neįvaišino <= ne- + įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---