neįvaišinsimų

Taip pat žr.: neįvaišinsimu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįvaišinsimų (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. kilm., mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįvaišinsimas, mot. g. neįvaišinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišinsimas	neįvaišinsimi	neįvaišinsima	neįvaišinsimos	neįvaišinsima	-
kilm.	neįvaišinsimo	neįvaišinsimų	neįvaišinsimos	neįvaišinsimų	-	-
naud.	neįvaišinsimam	neįvaišinsimiems	neįvaišinsimai	neįvaišinsimoms	-	-
gal.	neįvaišinsimą	neįvaišinsimus	neįvaišinsimą	neįvaišinsimas	-	-
įnag.	neįvaišinsimu	neįvaišinsimais	neįvaišinsima	neįvaišinsimomis	-	-
viet.	neįvaišinsimame	neįvaišinsimuose	neįvaišinsimoje	neįvaišinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišinsimasis	neįvaišinsimieji	neįvaišinsimoji	neįvaišinsimosios	-	-
kilm.	neįvaišinsimojo	neįvaišinsimųjų	neįvaišinsimosios	neįvaišinsimųjų	-	-
naud.	neįvaišinsimajam	neįvaišinsimiesiems	neįvaišinsimajai	neįvaišinsimosioms	-	-
gal.	neįvaišinsimąjį	neįvaišinsimuosius	neįvaišinsimąją	neįvaišinsimąsias	-	-
įnag.	neįvaišinsimuoju	neįvaišinsimaisiais	neįvaišinsimąja	neįvaišinsimosiomis	-	-
viet.	neįvaišinsimajame	neįvaišinsimuosiuose	neįvaišinsimojoje	neįvaišinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįvaišinsimas, mot. g. neįvaišinsima.

neįvaišinsimų

1. tas, kurį neįvaišins

Etimologija

<= neįvaišinti, neįvaišina, neįvaišino <= ne- + įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---