neįsivaišintai

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįsivaišintai (būt. l. neveik. dlv., mot. g. vns. naud.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįsivaišintas, mot. g. neįsivaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsivaišintas	neįsivaišinti	neįsivaišinta	neįsivaišintos	neįsivaišinta	-
kilm.	neįsivaišinto	neįsivaišintų	neįsivaišintos	neįsivaišintų	-	-
naud.	neįsivaišintam	neįsivaišintiems	neįsivaišintai	neįsivaišintoms	-	-
gal.	neįsivaišintą	neįsivaišintus	neįsivaišintą	neįsivaišintas	-	-
įnag.	neįsivaišintu	neįsivaišintais	neįsivaišinta	neįsivaišintomis	-	-
viet.	neįsivaišintame	neįsivaišintuose	neįsivaišintoje	neįsivaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsivaišintasis	neįsivaišintieji	neįsivaišintoji	neįsivaišintosios	-	-
kilm.	neįsivaišintojo	neįsivaišintųjų	neįsivaišintosios	neįsivaišintųjų	-	-
naud.	neįsivaišintajam	neįsivaišintiesiems	neįsivaišintajai	neįsivaišintosioms	-	-
gal.	neįsivaišintąjį	neįsivaišintuosius	neįsivaišintąją	neįsivaišintąsias	-	-
įnag.	neįsivaišintuoju	neįsivaišintaisiais	neįsivaišintąja	neįsivaišintosiomis	-	-
viet.	neįsivaišintajame	neįsivaišintuosiuose	neįsivaišintojoje	neįsivaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįsivaišintas, mot. g. neįsivaišinta.

neįsivaišintai

1. ta, kurią neįsivaišino

Etimologija

<= neįsivaišinti, neįsivaišina, neįsivaišino <= ne- + įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---