ir

Puslapis iš Vikižodyno, laisvojo žodyno.
Taip pat žr.: IR, ir Ir

 Lietuvių kalba[taisyti]

Jungtukas[taisyti]

ir -

  1. vartojamas sujungti dviem panašiems žodžiams, žodžių junginiams ar vientisiniams sakiniams: Vyras ir žmona. Nepaprasti nuotykiai ir keisčiausi prasimanymai. Vakar smarkiai lijo ir dar smarkiau žaibavo.
  2. vartojamas gretinamai sujungti keliems panašiems žodžiams, žodžių junginiams ar vientisiniams sakiniams: Ir vienas, ir kitas. Ir teisinga, ir ne. Vakar ir smarkiai lijo, ir žaibavo, ir net snigo.
  3. vartojamas vientisiniam sakiniui, reiškiančiam išvadą, prijungti prie ankstesnio vientisinio sakinio: Buvo gražus oras, ir mokiniai nutarė važiuoti Į Vilnių. Dzingt, ir sudužo.


Sinonimai[taisyti]

Vertimai[taisyti]

Prieveiksmis[taisyti]


ir -

  1. irgi, taip pat:
    • nors žodis irgi kilęs iš ir, dabartinėje kalboje ir kaip prieveiksmis vartojamas rečiau už irgi.

ir -

  1. nurodo, kad po jos einantis žodis yra pilnesnio rinkinio dalis: Ir geležis sudyla. Duok ir jam užkąsti. Važiuosime, kad ir lytų.
    1. net, dargi: Vinies ir to nemoka įkalti.
    2. o (klausiamuosiuose sakiniuose): Ir ką tu jam padarysi?
  2. kaip tik (nurodo patikslinamąjį veiksmą): jis ir nori pasakyti, ko jūs klausiate.

 Galisų kalba[taisyti]

Veiksmažodis[taisyti]

ir

  1. eiti (lt)

Etimologija[taisyti]

Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia.



 Ispanų kalba[taisyti]

Veiksmažodis[taisyti]

ir

  1. eiti (lt)


Etimologija[taisyti]

Formos, prasidedančios „I“,„Y“, kilo iš Lotynų kalbos bendraties īre, „V“ prasidedančios formos - iš vādō bendraties vādere, „F“ prasidedančios formos - iš atitinkamų sum formų.

Kaitymas[taisyti]


 Jotvingių kalba[taisyti]

Tarimas[taisyti]

Jungtukas[taisyti]

ir

  1. ir (lt) (nau.)
    • Jungiant atskirus žodžius, sakinio dalis, sakinius
      • Brid ir adlis.
        • Briedis ir erelis.
    • Jungiant panašius žodžius, sakinio dalis
      • Ėde ir lukas, ir brid.
        • Ėdė ir lokys, ir briedis.

Etimologija[taisyti]

Naujadaras. Nesunkiai padarytas atsižvelgiant į kitas baltų kalbas. Iš baltų-slavų prokalbės *ir („ir, irgi“), iš indoeuropiečių proklabės *h₂r̥- („todėl, tad“). Giminiškas lietuvių k. ir, latvių k. ir, prūsų k. ir. Palyginimui, senovės graikų k. ἄρα (ára, „tad, todėl, tada“). Tikriausiai nesusijęs su slavų prokalbės *i („ir, net“).


Prieveiksmis[taisyti]

ir

  1. ir (lt) (nau.)
    • Irgi, taip pat prasme
    • Nurodant į pilnesnio žodžių rinkinio dalį
      • Dok ir man falas.
        • Duok ir man mėsos.
    • Net, dargi, o prasme
    • Kaip tik prasme
    • Išreiškiant nuostabą
      • Ir es?!
        • Ir jis?!

Etimologija[taisyti]

Žr. pr. jungtukas.


 Latvių kalba[taisyti]

Veiksmažožis[taisyti]

ir (veiksmažodžio būt esamojo laiko trečias asmuo)

  1. yra (lt)

 Portugalų kalba[taisyti]

ir

  1. eiti (lt)

Etimologija[taisyti]

Formos, prasidedančios „I“,„Y“, kilo iš Lotynų kalbos bendraties īre, „V“ prasidedančios formos - iš vādō bendraties vādere, „F“ prasidedančios formos - iš atitinkamų sum formų.


 Retoromanų kalba[taisyti]

Veiksmažodis[taisyti]

ir

  1. eiti (lt)

Etimologija[taisyti]

Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia.