išvaišinusiąja

Taip pat žr.: išvaišinusiąją

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvaišinusiąja (būt. k. l. veik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvaišinęs, mot. g. išvaišinusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišinęs	išvaišinę	išvaišinusi, išvaišinus	išvaišinusios	-	išvaišinę
kilm.	išvaišinusio	išvaišinusių	išvaišinusios	išvaišinusių	-	-
naud.	išvaišinusiam	išvaišinusiems	išvaišinusiai	išvaišinusioms	-	-
gal.	išvaišinusį	išvaišinusius	išvaišinusią	išvaišinusias	-	-
įnag.	išvaišinusiu	išvaišinusiais	išvaišinusia	išvaišinusiomis	-	-
viet.	išvaišinusiame	išvaišinusiuose	išvaišinusioje	išvaišinusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišinusysis	išvaišinusieji	išvaišinusioji	išvaišinusiosios	-	-
kilm.	išvaišinusiojo	išvaišinusiųjų	išvaišinusiosios	išvaišinusiųjų	-	-
naud.	išvaišinusiajam	išvaišinusiesiems	išvaišinusiajai	išvaišinusiosioms	-	-
gal.	išvaišinusįjį	išvaišinusiuosius	išvaišinusiąją	išvaišinusiąsias	-	-
įnag.	išvaišinusiuoju	išvaišinusiaisiais	išvaišinusiąja	išvaišinusiosiomis	-	-
viet.	išvaišinusiajame	išvaišinusiuosiuose	išvaišinusiojoje	išvaišinusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvaišinęs, mot. g. išvaišinusi.

išvaišinusiąja

1. ta, kuri išvaišino

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---