išvaišindavusiuoju

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvaišindavusiuoju (būt. d. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvaišindavęs, mot. g. išvaišindavusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišindavęs	išvaišindavę	išvaišindavusi, išvaišindavus	išvaišindavusios	-	išvaišindavę
kilm.	išvaišindavusio	išvaišindavusių	išvaišindavusios	išvaišindavusių	-	-
naud.	išvaišindavusiam	išvaišindavusiems	išvaišindavusiai	išvaišindavusioms	-	-
gal.	išvaišindavusį	išvaišindavusius	išvaišindavusią	išvaišindavusias	-	-
įnag.	išvaišindavusiu	išvaišindavusiais	išvaišindavusia	išvaišindavusiomis	-	-
viet.	išvaišindavusiame	išvaišindavusiuose	išvaišindavusioje	išvaišindavusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišindavusysis	išvaišindavusieji	išvaišindavusioji	išvaišindavusiosios	-	-
kilm.	išvaišindavusiojo	išvaišindavusiųjų	išvaišindavusiosios	išvaišindavusiųjų	-	-
naud.	išvaišindavusiajam	išvaišindavusiesiems	išvaišindavusiajai	išvaišindavusiosioms	-	-
gal.	išvaišindavusįjį	išvaišindavusiuosius	išvaišindavusiąją	išvaišindavusiąsias	-	-
įnag.	išvaišindavusiuoju	išvaišindavusiaisiais	išvaišindavusiąja	išvaišindavusiosiomis	-	-
viet.	išvaišindavusiajame	išvaišindavusiuosiuose	išvaišindavusiojoje	išvaišindavusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvaišindavęs, mot. g. išvaišindavusi.

išvaišindavusiuoju

1. tas, kuris išvaišindavo

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---