išvaišinančiuosius

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvaišinančiuosius (es. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvaišinantis, mot. g. išvaišinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišinąs, išvaišinantis	išvaišiną, išvaišinantys	išvaišinanti	išvaišinančios	-	išvaišiną
kilm.	išvaišinančio	išvaišinančių	išvaišinančios	išvaišinančių	-	-
naud.	išvaišinančiam	išvaišinantiems, išvaišinantiem	išvaišinančiai	išvaišinančioms, išvaišinančiom	-	-
gal.	išvaišinantį	išvaišinančius	išvaišinančią	išvaišinančias	-	-
įnag.	išvaišinančiu	išvaišinančiais	išvaišinančia	išvaišinančiomis	-	-
viet.	išvaišinančiame, išvaišinančiam	išvaišinančiuose, išvaišinančiuos	išvaišinančioje, išvaišinančioj	išvaišinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišinantysis	išvaišinantieji	išvaišinančioji	išvaišinančiosios	-	-
kilm.	išvaišinančiojo	išvaišinančiųjų	išvaišinančiosios	išvaišinančiųjų	-	-
naud.	išvaišinančiajam	išvaišinantiesiems	išvaišinančiajai	išvaišinančiosioms	-	-
gal.	išvaišinantįjį	išvaišinančiuosius	išvaišinančiąją	išvaišinančiąsias	-	-
įnag.	išvaišinančiuoju	išvaišinančiaisiais	išvaišinančiąja	išvaišinančiosiomis	-	-
viet.	išvaišinančiajame	išvaišinančiuosiuose	išvaišinančiojoje	išvaišinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvaišinantis, mot. g. išvaišinanti.

išvaišinančiuosius

1. tas, kuris išvaišina

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---