išsivaišintu

Taip pat žr.: išsivaišintų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išsivaišintu (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išsivaišintas, mot. g. išsivaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišintas	išsivaišinti	išsivaišinta	išsivaišintos	išsivaišinta	-
kilm.	išsivaišinto	išsivaišintų	išsivaišintos	išsivaišintų	-	-
naud.	išsivaišintam	išsivaišintiems	išsivaišintai	išsivaišintoms	-	-
gal.	išsivaišintą	išsivaišintus	išsivaišintą	išsivaišintas	-	-
įnag.	išsivaišintu	išsivaišintais	išsivaišinta	išsivaišintomis	-	-
viet.	išsivaišintame	išsivaišintuose	išsivaišintoje	išsivaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišintasis	išsivaišintieji	išsivaišintoji	išsivaišintosios	-	-
kilm.	išsivaišintojo	išsivaišintųjų	išsivaišintosios	išsivaišintųjų	-	-
naud.	išsivaišintajam	išsivaišintiesiems	išsivaišintajai	išsivaišintosioms	-	-
gal.	išsivaišintąjį	išsivaišintuosius	išsivaišintąją	išsivaišintąsias	-	-
įnag.	išsivaišintuoju	išsivaišintaisiais	išsivaišintąja	išsivaišintosiomis	-	-
viet.	išsivaišintajame	išsivaišintuosiuose	išsivaišintojoje	išsivaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išsivaišintas, mot. g. išsivaišinta.

išsivaišintu

1. tas, kurį išsivaišino

Etimologija

<= išsivaišinti, išsivaišina, išsivaišino <= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---