išsivaišinančiąja

Taip pat žr.: išsivaišinančiąją

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išsivaišinančiąja (es. l. veik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išsivaišinantis, mot. g. išsivaišinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišinąs, išsivaišinantis	išsivaišiną, išsivaišinantys	išsivaišinanti	išsivaišinančios	-	išsivaišiną
kilm.	išsivaišinančio	išsivaišinančių	išsivaišinančios	išsivaišinančių	-	-
naud.	išsivaišinančiam	išsivaišinantiems, išsivaišinantiem	išsivaišinančiai	išsivaišinančioms, išsivaišinančiom	-	-
gal.	išsivaišinantį	išsivaišinančius	išsivaišinančią	išsivaišinančias	-	-
įnag.	išsivaišinančiu	išsivaišinančiais	išsivaišinančia	išsivaišinančiomis	-	-
viet.	išsivaišinančiame, išsivaišinančiam	išsivaišinančiuose, išsivaišinančiuos	išsivaišinančioje, išsivaišinančioj	išsivaišinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsivaišinantysis	išsivaišinantieji	išsivaišinančioji	išsivaišinančiosios	-	-
kilm.	išsivaišinančiojo	išsivaišinančiųjų	išsivaišinančiosios	išsivaišinančiųjų	-	-
naud.	išsivaišinančiajam	išsivaišinantiesiems	išsivaišinančiajai	išsivaišinančiosioms	-	-
gal.	išsivaišinantįjį	išsivaišinančiuosius	išsivaišinančiąją	išsivaišinančiąsias	-	-
įnag.	išsivaišinančiuoju	išsivaišinančiaisiais	išsivaišinančiąja	išsivaišinančiosiomis	-	-
viet.	išsivaišinančiajame	išsivaišinančiuosiuose	išsivaišinančiojoje	išsivaišinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išsivaišinantis, mot. g. išsivaišinanti.

išsivaišinančiąja

1. ta, kuri išsivaišina

Etimologija

<= išsivaišinti, išsivaišina, išsivaišino <= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---